Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalbos atsiradimo teorijos
Kada ir kaip atsirado kalba? O gal kalbos? O gal būtų tiksliau klausimą formuluoti taip: kada žmonės pradėjo kalbėti, tiksliau – kalbėtis? Įdomu būtų sužinoti, ir kada bei kaip atsirado žmogaus gebėjimas kalbėti? Kokia buvo toji pirmoji kalba ar kalbos?Kada žmogus, kaip biologinė būtybė, pradėjo kalbėti, niekas užtikrintai negali atsakyti. Tik spėlioti, kad tai įvyko vėliau, nei atsirado pats homo sapiens. Tokių spėliojimų būta ne vieno, ir įvairių, tik dažniausiai jie atrodė visai nemoksliniai. Ko gera, dėl to Paryžiaus kalbininkų draugija (Société de linguistique de Paris) 1866 m. buvo priėmusi sprendimą nepriimti svarstyti mokslo darbų, keliančių kalbos atsiradimo klausimą.
Tačiau ir dabar šie klausimai yra vis dar tokie, į kuriuos mokslas kol kas negali tvirtai atsakyti. Greičiausiai jie taip ir liks mokslininkų darbinėmis hipotezėmis. Keletą iš jų čia ir aptarsime.
Viena iš tokių populiaresnių hipotezių – kalba atsirado iš žmogaus noro (įsisąmoninto ar nelabai) pamėgdžioti savo aplinkos garsus. Tokios nuomonės jau laikėsi ir Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, filosofai Demokritas bei Platonas. Ji buvo populiari ir XIX a. kalbos moksle. Vienas iš tokios kalbos atsiradimo sampratos šalininkų pateikiamų argumentų – visose kalbose yra žodžių – vadinamųjų onomatopėjų, kuriais mėgdžiojami įvairūs garsai, pavyzdžiui, miaukti, kukuoti ir pan. Įdomu ir tai, kad tokie žodžiai giminingose kalbose yra labai panašūs, pavyzdžiui, ir be žodyno galime suprasti, kad anglų kalbos žodis cuckoo, prancūzų – coucou, o vokiečių – Kuckuck reiškia „gegutė“, kuri ir lietuviams kukuoja. Ši kalbos atsiradimo mėgdžiojant garsus hipotezė paprastai kritikuojama pasitelkus keletą argumentų. Vieni svariausių būtų tokie: garsus mėgdžiojančių žodžių kalboje yra palyginti nedaug; svarbiausi, kasdieniai žodžiai, pavyzdžiui, žmogus, tėvas, motina, žemė, saulė, diena, duona, vanduo, eiti ir pan., jokių gamtos garsų nemėgdžioja; kad žmogus galėtų tinkamai mėgdžioti savo aplinkos garsus, jo kalba, kalbinis aparatas turi būti jau pakankamai susiformavęs. Galima nurodyti ir dar vieną argumentą – kaip iš tokių išorinio pasaulio garsus mėgdžiojančių žodžių galėjo atsirasti abstrakčias sąvokas žymintys žodžiai?
Kita hipotezė – vadinamoji jaustukų hipotezė – grindžiama prielaida, kad kalba, jos žodžiai radosi kaip žmogaus emocijų ir valios apraiškos. Tokios pozicijos ištakų galima rasti jau Antikoje, ji buvo populiari ir XVIII–XIX a. Tokia teorija buvo iliustruojama, visų pirma, jaustukais – žodžiais, signalizuojančiais apie mūsų dvasinę būseną: džiaugsmą, baimę, skausmą, neapykantą ir pan. Pavyzdžiui, oi!, ach!, mmm..., ačiū, deja, marš!, valio, brr..., fui! Kartais jie susiję ir su valios aktais, pavyzdžiui, lietuviai arklius stabdo ar ragina tokiomis garsų samplaikomis, kaip tpruūū! ar nooo!, katę šaukia kac kac kac ar vištas veja štišš! Svarbu pastebėti, kad vienas ir tas pats jaustukas priklausomai nuo intonacijos, bendravimo konteksto gali reikšti ir susižavėjimą, ir pasipiktinimą, pavyzdžiui, pasakyme Ak, tu tik pasižiūrėk, kiek šiąnakt žvaigždžių... jaustukas ak sakoma gėrintis, o pasakyme Ak, tu paršeli, paršeli – kas dabar sutvarkys, ką čia pridirbai... girdėti nusivylimas. Taigi, šios teorijos šalininkų manymu, jaustukai ilgainiui įgiję simbolinę reikšmę, tapę visuotinai vartojamais žodžiais. Ši teorija kritikuojama labai panašiai kaip ir onomatopėjinė kalbos atsiradimo teorija: jaustukinės kilmės žodžių kalbose paprastai būna nedaug, ji nepaaiškina, ir kaip atsirado svarbiausias sąvokas žymintis ar abstrakčios reikšmės žodžiai
Tačiau vienas svarbiausių argumentų, leidžiantis atmesti pirmąsias dvi kalbos atsiradimo hipotezes, – vaikas pradeda kalbėti tik būdamas tarp žmonių. Štai kodėl trečioji – socialinė, žmogaus poreikiu bendrauti – grindžiama hipotezė atrodo pati svariausia ir įtikinamiausia. Niekas nesiims ginčyti pagrindinio tokios teorijos teiginio: kalba savo esme yra socialinis reiškinys ir žmogaus socializacijos priemonė. Būtent todėl žmonių kalba atsirasti reikėjo ir tam tikros terpės – bendruomeninio gyvenimo, neįsivaizduojamo be bendro veikimo, be bendradarbiavimo, be poreikio dalytis informacija: jausmais ir mintimis, kasdiene patirtimi, iš kartos į kartą perduodamu pasaulio pažinimu.
Ir nors mokslas negali tiksliau nustatyti, kaip ir kada atsirado kalba, aišku viena: šiuolaikinis žmogus atsirado nepalyginamai anksčiau – vienais šaltiniais, prieš 200 000 metų – nei jo kalba. Remiantis įvairių mokslo šakų – kalbotyros, paleontologijos (paleontologija – biologijos šaka, tirianti praėjusių geologinių epochų augalus ir gyvūnus, paremta augalų bei gyvūnų liekanų, atspaudų ir pėdsakų, išlikusių Žemės plutoje, tyrimu), antropologijos (antopologija – biologijos šaka, tirianti žmogų, jo kilmę, rases) ir kt. – duomenimis, pirmykščio žmogaus kalba, atsiradusi maždaug prieš 100 000 metų, buvusi primityvi ir skurdi. Reikėjo šimtų tūkstančių metų, kad ji taptų tokia turtinga ir įvairi bendravimo, minčių raiškos, estetinės saviraiškos priemonė, kokia yra šiandien.
